KALENDORIAUS KILMĖ IR RAIDA

     Etninis kalendorius sudaromas derinant fenologinius reiškinius su dangaus šviesulių judėjimo dėsningumais. Kalendorius yra labai svarbus etninės kultūros požymis. Jame atsispindi tautos gyvenamosios erdvės klimatinės sąlygos, ūkinės veiklos bei visuomeninės sanklodos pobūdis. Lietuvių dvasinės kultūros pavelde po krikščioniškųjų švenčių skraiste galima įžvelgti reiškinius, susiklosčiusius labai skirtingu metu. Tai ir senovinio Mėnulio kalendoriaus likučiai, siekiantys neolito laikmetį, ir vėlesnė žemdirbių sezoninio kalendoriaus patirtis. Pirmųjų žmonijos istorijoje kalendorių, taip pat ir skaičiavimo sistemų pagrindą sudarė mėnulio ciklas. Mūsų etninėje kultūroje dar žymūs šio proistorinio skaičiavimo aidai: dzūkų kalėdinėse dainose minimas devyniaragis elnias, mėnulis įvardijamas „dievaičiu, dangaus kunigaikščiu“, senoviškos šventės Kumeliuko krikštynos ir Pavasario šauktuvės būdavo pažymimos, pasirodžius dangaus skliaute plonam mėnulio pjautuviukui. Tokio kalendoriaus algoritmas išreiškiamas skaičių 3, 6, 9 seka. Šis ritmas įsismelkęs ir į daugelį kitų papročių, pavyzdžiui, pagal jį ruošiamos vaistažolės. Baltijos šalyse žemdirbystė paplito II-e tūkstantmetyje prieš Kristų. Tada kalendorių teko pajungti sezonų kaitai. Atskaitos taškais tapo saulėgrįžos ir lygiadieniai. Žemės ūkio darbai trukdavo dešimt mėnesių, toliau – žiemos poilsis, kai laikas tarsi sustingdavo iki naujų pavasarinių rūpesčių meto. Tokio dešimties mėnesių kalendoriaus atgarsiu galima laikyti draudimą dirbti žiemos tarpušvenčiu. Būta ir daugiau tarpinių – tarp medžiotojų mėnulio ir žemdirbių saulinio – kalendorinių sistemų. 
        Kalendorius – tai laiko tarpų skaičiavimo sistema, kurios pagrindą sudaro dangaus kūnų – Saulės, Mėnulio, Jupiterio – periodiškas judėjimas. Kalendorius (lotyniškai callendarium) reiškia „skolų knygelę“ – senovės romėnai pirmosiomis mėnesio dienomis, kurios buvo vadinamos kalendomis, privalėdavo mokėti skolas. Seniausias iš išlikusių kalendorių yra 354 m. romėnų kalendorius. Viduramžiais kalendorius leido bažnyčia, tad juose būdavo skelbiamos religinės šventės ir šventųjų sąrašai. XIV a. pradėti leisti pasaulietiniai kalendoriai. Pirmąjį lietuviškąjį kalendorių („Metų skaitlius ūkiškas“) išleido mokytojas, botanikas ir literatas Laurynas Ivinskis 1845 metas.
      Dabartiniame mūsų kalendoriuje, kurio pagrindą sudaro Saulės metų trukmė, yra 365 dienos, jis suskirstytas į 12 mėnesių, o mėnesiai – į 7 dienų savaites. Kas penkeri metai prisideda viena diena. Dabartinis kalendorius, kurį Egipto Saulės kalendoriaus pavyzdžiu sudarė egiptiečių astronomas ir matematikas Sozigenas Romos imperatoriaus Gajaus Julijaus Cezario pavedimu, yra įsigaliojęs nuo 46 metų sausio 1 d. prieš Kristaus gimimą („prieš mūsų erą“). Iš pradžių metai įvairiose tautose buvo skaičiuojami „nuo pasaulio sukūrimo“. Metų pradžia buvo laikomas kovo mėnuo, skirtas karo dievui Marsui, ką liudija šio mėnesio pavadinimas (rus. mart, angl. march ir t. t.). O tai, kad metų pradžia laikytas kovas, tvirtina iki šiol vartojami kai kuriose kalbose, tarp jų ir rusų, eilės tvarkos neatitinkantys mėnesių pavadinimai: pavyzdžiui, rugsėjis (IX) – tai september, sentiabrj (VII), spalis (X) – october, oktiabrj (VIII) ir t. t. Kovo 1-oji – naujųjų metų pradžia kai kur Vakarų Europoje išliko iki VIII a., o Rusijoje – net iki XV a. Naujųjų metų pradžia sausio 1-ą dieną katalikų religiją išpažįstančiuose Europos kraštuose įsigalėjo tik nuo 1691 m., kai tuo klausimu buvo išleista popiežiaus Inocento XII bulė. O, pavyzdžiui, Anglijoje Naujieji metai kovo 1-ąją buvo švenčiami iki pat 1752 metų. 
      Apskritai, kada tik įvairiose šalyse nebuvo švenčiami Naujieji metai! Tai buvo ir kovo 25-oji, ir balandžio 1-oji, ir rugsėjo 1-oji, lapkričio 3-ioji bei gruodžio 25-oji, sausio 1-oji ir net kilnojamoji Velykų šventė, į Europą atėjusi iš Mėnulio kalendoriumi besinaudojančių tautų. Tam turėjo įtakos įvairios religinės, ekonominės, politinės ir ideologinės priežastys. Galiausiai šiaurės tautos grįžo prie sausio 1-osios, kaip dienos, artimiausios žiemos saulėgrįžai (naujo Saulės rato užgimimas) ir Kalėdoms (Dievo užgimimas žmogumi). O pietinės tautos - musulmonai, judėjai, budistai - iki šiol naudojasi Mėnulio-Saulės kalendoriais, pagal kuriuos metų pradžia dažniausiai nustatoma atsižvelgiant į Mėnulio fazę. Pavyzdžiui, žydai Naujųjų metų pradžios laukia tarp rugsėjo 6 d. ir spalio 5 d., o Rytų Azijos šalyse - tarp sausio 21 d. ir vasario 20 d. 
      Pagal Julijaus kalendorių metai turėjo 365,25 paros ir buvo šiek tiek ilgesni už Saulės metus. Tas likutis per 128 metus sudarydavo maždaug vienos paros skirtumą. XVI a. jau buvo susidaręs apie 10 parų skirtumas. 1582 m., siekiant sureguliuoti atsiradusį atsilikimą tarp skaičiuojamojo ir astronominio laiko, popiežiaus Grigaliaus XIII-ojo paliepimu buvo padaryta Julijaus kalendoriaus reforma. Nuo tada pagal laiko skaičiavimą Julijaus kalendorius imtas vadinti „senojo stiliaus“, o Grigaliaus kalendorius – „naujojo stiliaus“. 1700 m. „senasis“ nuo „naujojo“ laiko skaičiavimo buvo atsilikęs 10 dienų, 1800 m. – 11, 1900 m. – 12, o XX amžiuje – jau 13 dienų. Naujojo stiliaus kalendorius Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo įvestas 1586 m. Nuo tų laikų, priklausomai nuo to, kieno valdžioje mūsų kraštas buvo kuriuo metu atsidūręs, keletą kartų buvo kaitaliojamas ir kalendorius.
      Stačiatikių bažnyčia ligi šiol tebesilaiko senojo stiliaus metų skaičiavimo. Tuo galima paaiškinti ir skirtingas kai kurių tapačių švenčių datas katalikybę ir protestantizmą bei pravoslaviją išpažįstančiuose Europos kraštuose.
      12-13 dienų skirtumas tarp abiejų minėtų kalendoriaus sistemų (redakcijų) yra palikęs pėdsakų ir mūsų kalendoriniuose papročiuose. Kai kurios liaudies kalendoriaus praktikos, tikėjimai ir darbų pradžios atraminiai taškai labiau paaiškės prisiminus, jog mūsų seneliai ir proseneliai, palikę mums savo mąstysenos, savo buities ir praktinės patirties pėdsakus papročiuose, gyveno pagal „senąjį stilių“.
      Mūsų protėvių, besivadovavusių mėnulio kalendoriumi, savaitė truko devynias dienas. Tuo tarpu mėnesių skirstymas į septynių dienų savaites atėjo iš šumerų, žydų, kinų, babiloniečių. Tokį dienų skaičiavimą vėliau perėmė ir lotynai. Kaip ir Senovės Rytuose, dienos buvo vadinamos tuo metu žinomų planetų – Mėnulio, Marso, Merkurijaus, Jupiterio, Veneros, Saturno, Saulės vardais. Toks lotyniškas jų vardynas per katalikybę paplito daugelyje Europos šalių. Lietuvoje savaitės dienos dabar vadinamos pagal jų eilę: pirmadienis, antradienis ir t. t.
      Liaudies (ir bažnytiniame) kalendoriuje yra dvejopos šventės – pastovios, kasmet švenčiamos tą pačią metų dieną, ir kilnojamosios. Svarbiausią vietą tarp pastarųjų užima Velykos – jos visada švenčiamos pirmą sekmadienį po pavasario lygiadienio, esant mėnulio pilnačiai. Vadinasi, Velykos siejasi su archaiškuoju Mėnulio kalendoriumi. Priklausomai nuo Velykų datos, kaitaliojasi ir kitos kilnojamosios metų šventės – Užgavėnės, Šeštinės, Sekminės ir Devintinės.

 Naudoti tekstai: E. Jovaiša ir L. Klimka „Baltiškojo kalendoriaus rekonstrukcijos metmenys“, 
B. Imbrasienė „Lietuvių kalendorinės šventės“, R. Burža „Trys karaliai ar trys saulutės“, day.lt